Leonardas Gutauskas Tadas Gutauskas

Straipsniai

PRASMĖS. Gutausko tapybai, ko gero, nesvetima egiptiečių patirtis. Jos požymių kartais esti vizualioje kūrinių sanklodoje, bet jie nepakankamai ryškūs, kad taptų pretekstu svariems palyginimams. Perspektyviau atrodo tapytų vizijų sugretinimas su žodine Egipto kūryba. Tarkim, su Mirusiųjų knyga, kurios simbolinėje tamsoje sklando slaptų prasmių prisodrinti žodžiai. Kokios tos prasmės – spėlioti neverta; net jei visas įmintume ir sudėtume, tebūtų bereikšmės garsų jungtys. Šie tekstai nežemina skaitytojo, nenustumia jo į nepašvęstųjų rangą, tik atveria kitas žodžio galimybes. Informaciją teikiantis tekstas yra žemiškos kilmės; tuo tarpu paslaptingi, nesuprantami žodžiai ir neįmenamos frazės – gali kerėti, tapti malda, būrimu, užkeikimu. Tokia ir Gutausko tapyba: pritvinkusi prasmių, bet įslaptinta, ne informatyvi, o kerinti. 
“Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. (Tik nedaugelis tai atsimena.)”, - sakė Antoine’as de Saint Exupery, “atėjęs” į Tado Gutausko ir Kipro Mašanausko parodą. 
T.Gutausko skulptūrų naujumas itin ryškus lietuvių skulptūros kontekste. XX amžiaus skulptūros plėtra Lietuvoje vyko viena kryptimi – poetizavo apimtį, ieškojo pačios formos raiškios kalbos, tik retsykiais įsileisdama į skulptūrą aktyvią erdvės galią ir tik iki tam tikros ribos, išsaugant skulptūros masės materialumą, jos svarumą, tankį, paviršiaus vientisumą (pavyzdžiui V.Vildžiūno skulptūrų plastika ir žaidimas kiaurymėmis). 
Keturi gyvenimo būdai – tai lyg keturi elementai, keturi metų laikai, keturios pasaulio šalys. Tačiau dailininkas šią racionalią schemą perkelia į irracionalių pajautų bei metaforų plotmę. Netikėti ir paradoksalūs medžiagų bei pavidalų deriniai išryškina konceptualųjį pradą: reikia suvokti šių kompozicijų ženklus, tačiau jų pateikiama prasmė nėra diskursyvi. Tai veikiau regima nuojautos kristalizacija, simbolinis gestas. 
Knyga, kaip visa apimantis būties archetipas, yra pamatinė judeo-krikščionybės civilizacijos ašis, apie kurią vejasi simetrinės ir asimetrinės prasmių spiralės. Metafora apie pasaulį kaip aiškiai skaitomą arba užšifruotą tekstą, yra sudėtinė šios tradicijos dalis, todėl nenuostabu, kad ir “gamtos eschatologija” turi savo Raudonąją knygą. Kitaip tariant, atsiradimo ir išnykimo kartotekos byloja apie poreikį klasifikuoti gyvuosius ir mirusius: erosą keičia tvarkos ir pažinimo geismas, kuriam menas dažnai tesugeba priešpriešinti vien netvarką ir eroziją. 
Trumpalaikė yra šio pasaulio šlovė. “Triumfo arka” paradoksaliai ir kartu ironiškai atskleidžia minėtąją tiesą. Betonas ir geležis keičia kilnų marmurą, griuvenas imituojančių meninių ženklų kompozicija keičia pagarbinimo ceremoniją. Pastaroji virsta savo priešybe – ne pergalingu švytėjimu, bet apgailėtinos esamybės rodymu.