Leonardas Gutauskas Tadas Gutauskas

Straipsniai

Iki-patirties patirtis

“Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. (Tik nedaugelis tai atsimena.)”, - sakė Antoine’as de Saint Exupery, “atėjęs” į Tado Gutausko ir Kipro Mašanausko parodą.

Ši citata iškilo atmintyje, kai Tadas Gutauskas prasitarė, kad jam rūpėjo “iki-patyriminis mąstymas”. Tai galima įsivaizduoti kaip mintis, iškylančias iš dar neartikuliuotos sąmonės bežodžiais pavidalais. Nes nieko nepatyrusioje sąmonėje nebūtų ir kalbos. Lengvai įsivaizduojama tokio mąstymo analogija - vaikiškas mąstymas, kai patirties klodai dar nespaudžia akių. Bet kaip ir ką galima mąstyti “iki patirties”? Ir kiek yra įmanoma prasibrauti pro patirtį, nepatiriant amnezijos, kuri ištrintų visą psichinę informaciją, susikaupusią nuo pirmojo žvilgsnio į aplinką? Gal ši tapyba - tai tas žvilgsnis? Tokie klausimai nėra vien išprovokuoti autoriaus pasisakymo - jie kyla iškart įžengus į baltą parodos erdvę, kuri veikia kaip neatpažintų objektų, “skleidžiančių” savo muziką, instaliacija. Taigi žiūrovą įtraukia taip pat patirtis, kurios naujumas tam tikra prasme grąžina į “dar nepatirto” būseną.
Grįžimą į sąmonės formavimosi pradžią teigia ir išorinis tapybos vaikiškumas - spalvų deriniai ir pavidalų nesvarumas baltoje erdvėje be trimačio pasaulio koordinačių primena vaikų piešinius. Bet atsipeikėjus pradeda ryškėti tai, kas lyg ir paneigtų “iki-patyriminį mąstymą” - tariamai absurdiškus pavidalus sudaro atpažįstamos figūros: gėlės, kryžiai, namo elementai. Todėl tai - ne bevardės figūros, kurios lyg ir turėtų pasirodyti nepatyrusiam žvilgsniui, bet konfigūracijos, susidedančios iš jau anksčiau pamatytų ir pažįstamų elementų.
Tačiau elementų ryšiai alogiški, nepažįstami - įvaldyti daiktai jungiasi į nepritaikomus ir neįvardijamus darinius. Jie nepriklauso šiai kultūrai ir įrankių pasauliui, kur viskas egzistuoja tik todėl, kad turi paskirtį. Taigi daiktų naudingumas dar “nepatirtas”, o jiems priklausančio pasaulio vaizdas dar nesusiformavęs. Tai - pradžia, kai dar visi pavidalai įmanomi.
Vėliau paaiškėja, kad iš spalvinių plokščių suvirinti pavidalai - “patyrę”, nors daugelis jų neįvardijami pažįstamomis sąvokomis, ir galėtų būti priskiriami naiviai vaizduotei. Jų tariamas (ir amorfiškas) abstraktumas apdairiai slepia “daiktus”, kurių prasmės archetipinės. Tų “daiktų”, pavyzdžiui, kirvio, akies, pamatymas (atspėjimas) atidėliojami. Informaciją tenka iššifruoti, prieš tai išanalizavus tapybinės medžiagos sandarą. Bet ir iššifruotas tekstas niekada nėra iki galo perprastas - vis lieka abejonė, ar ten tikrai būta kirvio ar akies, o gal ten glūdi kas nors kita?
Jau išsiaiškinus pavidalų “pavadinimus”, galima skaityti prasmes (pavyzdžiui, gręžianti akis, piktoji akis, viliojanti, visa matanti, nuodinga ir t.t.). Bet prasmė niekad nėra apibrėžta - akis, pavyzdžiui, visada įkurdinama dviprasmėje spalvinių plokštumų ir kitų elementų aplinkoje. Jos agresyvumas ir aktyvumas visada numaldomas minkšta spalva ir uždaromas į gaubiančią formą. Taigi akis iš tikrųjų ir neturi priskirtos prasmės. Prasmių kūrimo funkcija dar vis latentiška, laukianti kokios nors patirties. Šiuo požiūriu Tado nutapytos figūros yra vis dar suvokimo “žaliava”, kai svarbu patys pojūčiai. Tačiau atomazgos atidėliojimas - tai racionalus (nevaikiškas) veiksmas, suteikiantis laiko pasimėgauti ir “užsikabinti” (tik mokėdama tai daryti, Šecherezada ištempė tūkstantį ir vieną naktį ... ir liko gyva).
Kita vertus, iš pradžių apakinusi spalvų orgija, pasirodo, sudaryta iš tiksliai parinktų derinių. Spalvų ryškumas atviras, bet jis ir sutramdytas neutralizuojančiomis gretimomis spalvomis. Derinys paverčia kiekvieną figūrą sandaria visuma. Balta tapybos erdvė tampa keturmatė, kai joje tvyro, įsipina ir muzikos harmonija.Čia taip pat patirtos gamtos garsai sutvarkyti į neįprastus derinius. Kitaip sakant, parodos erdvę užpildanti vaizdinė ir muzikinė harmonija neatsirado atsitiktinai, kažkaip nesąmoningai žaidžiant, bet buvo sukurta patirties prisisėmusios sąmonės.
Taigi nei kompozicijos, nei spalvų, nei pavidalų negalima priskirti naiviam nepatyrimui. “Ikipatyriminio mąstymo” reikėtų ieškoti veikloje, kuri dengia ne drobės paviršių, bet patį darbų atsiradimą, jų kabėjimą būtent čia, taigi - rodo į patį autorių. Patirtis yra dvejopa. Ji suteikia mokėjimą ir išmanymą, bet ji gali ir slėgti. Nesėkmių, nepritarimo, bausmių patirtys neleidžia kartoti to paties, o “tas pats” dažnai reiškia: eksperimentuoti, daryti ką nors pirmą kartą, eiti netvariu tilteliu virš bedugnės, sakyti tai, kas tau tikra, neatsižvelgiant į kitų nuomones. Perpratus patirties dvilypumą, paaiškėja ir “iki-patyriminio mąstymo” prasmė. Viena vertus, tai, kas nutapyta (ir kas įrašyta į magnetofono juostelę), dar nėra įvardyta. Patirties objektas dar nesusiformavęs, o tai reiškia - dar nepatirtas. Ir tik jo formavimo bei įvardijimo procesas, vykstantis žiūrovo sąmonėje, pavirsta patirtimi. Kita vertus, žiūrint į naujausius Tado darbus ir klausantis Kipro muzikos, galima pastebėti, kad kita - stabdanti ir slegianti - patirtis atslūgo, leisdama ir žiūrovui patirti kaip atsimerkė šviesa.

Agnė Narušytė, dailės kritikė