Leonardas Gutauskas Tadas Gutauskas

Straipsniai

Kerinti tapyba

PRASMĖS. Gutausko tapybai, ko gero, nesvetima egiptiečių patirtis. Jos požymių kartais esti vizualioje kūrinių sanklodoje, bet jie nepakankamai ryškūs, kad taptų pretekstu svariems palyginimams. Perspektyviau atrodo tapytų vizijų sugretinimas su žodine Egipto kūryba. Tarkim, su Mirusiųjų knyga, kurios simbolinėje tamsoje sklando slaptų prasmių prisodrinti žodžiai. Kokios tos prasmės – spėlioti neverta; net jei visas įmintume ir sudėtume, tebūtų bereikšmės garsų jungtys. Šie tekstai nežemina skaitytojo, nenustumia jo į nepašvęstųjų rangą, tik atveria kitas žodžio galimybes. Informaciją teikiantis tekstas yra žemiškos kilmės; tuo tarpu paslaptingi, nesuprantami žodžiai ir neįmenamos frazės – gali kerėti, tapti malda, būrimu, užkeikimu. Tokia ir Gutausko tapyba: pritvinkusi prasmių, bet įslaptinta, ne informatyvi, o kerinti.

Jo drobėse regimi pavidalai sulipdyti iš simbolių. Įvairiakilmių formų montažuose aptinkame dvi ženklų rūšis: universalius ir autorinius. Pirmiesiems atstovauja pagoniška ir krikščioniška simbolika, archetipai, piktogramos, zoomorfinės ir biomorfinės formos; užmiršti, nebeidentifikuojami ženklai ir lengvai atpažįstami rašmenys. Antrajai grupei priskirtini paties dailininko sukurti dariniai ir detalės, kurias galima įtarti esant vien ornamentiniais intarpais; šie ženklai paprastai neteikia jokios informacijos, nebent yra asociatyvūs.
Nei kultūrinis paveldas, nei naujadarai paveiksle nesureikšminami, neverčiami prabilti, veikiau naudojami kaip magiška žaliava. Noras pergudrauti autorių ir perskaityti kūrinio tekstą visada patiria fiasko; juo daugiau ženklų įmeni, tuo nesuprantamesnis tampa bendras siužetas. Heterogeninėje kūrinio sanklodoje nė viena forma nesikartoja, tad neadekvačių prasmių susikaupia devynios galybės. Be to, nesunku nujausti, kad tarp ženklų užsimezgę kontaktai naikina pradinę jų reikšmę.
Abejingumą pavieniams simboliams kursto ir tai, kad jie retai kada gauna laisvės – dažniau patenka į kokio nors daugianario organizmo sudėtį ir tampa pavaldūs jo atliekamam ritualui. Akivaizdu, kad pats tapytojas simboliais naudojasi iracionaliai, nepergyvendamas dėl vaizdo neinformatyvumo (šiuo atveju labiau tiktų sakyti – dėl informacijos pertekliaus). Prasmės aukojamos tam, kad kūrinys įgautų kerėjimo galių.
Nors galima pasakyti ir kitaip: dailininkas nukenksmina ikonografinę simbolių prigimtį, kad jokia išankstinė nuostata netrukdytų matyti tapybos.
Galima spėti, kad šiandieninę Gutausko plastiką stimuliuoja dvi aplinkybės – jau minėtas solidarumas su savais įvairiakalbiais simboliais ir noras atsiriboti nuo tradicinės kanonizuotos tapybos. Abu momentai skatina žaidimą be taisyklių, neprognozuojamą, sunkiai motyvuojamą tapybą, pavaldžią tik plastinės logikos dėsniams. Taigi švytintys kūnai gretinami su matiniais, dekoratyvūs pasažai – su desperatiškais teptuko mostais; greta manieringų įvijų gula nerangių brūkšnių šabakštynas, greta istorinių citatų – infantilūs, patirties nepaliesti piešinukai. Maištingą tapybos prigimtį išduoda ir tai, kad simboliais manipuliuojantis dailininkas retai kada paiso jų archetipinių formų, o sakralines spalvas dažnai išmaino į sintetinį koloritą. Gal taip ir reikia, norint pakerėti sintetinių produktų vartotojus…
Gutausko tapyba, kaip ir dera postmodernistinei dailei – kupina paradoksų. Neskubėkime su ja apsiprasti. Šis neosimbolizmas atsiveria nenoriai, tačiau geidžia ilgalaikių kontaktų.

Nijolė Adomonytė, dailės kritikė